Nepalas – Tibetas, 2025

Nepalas – Tibetas, 2025

Po metų aš ir vėl sugrįžau į Nepalą. Ketvirtas kartas čia ir vėl dovanojo daugybę nuostabių dvasinių dovanų. Dar viena piligriminė kelionė, o joje sutilpo tiek daug, kad rodos galima parašyti knygą.

Kiekvieną kartą Nepalas būna dosnus savo patyrimais ir šįkart šios dvasiniais turtais garsėjančios žemės rodos dar labiau prasivėrė visu savo grožiu, piligriminėmis vietomis ir nuostabiomis dovanomis.

Nors keliavome musoninio lietaus sezonu, bet mums pasisekė, nes beveik visas dienas švietė saulė, o vienas kitas palaimintas ląšas iš dangaus tik dar labiau kūrė pojūčių įvairovę, atgaivindamas mūsų sielas ir dovanodamas vaivorykštes danguje, kaip palaiminimo simbolius.

Nepalo šventose vietose su kartu keliavusiais mes patyrėme jų sakralumą ir kiekvienas savaip jį susidėjome į savo širdis. Dėka mūsų dosniai budistinėmis žiniomis besidalinančių gidų, bei grupės narių įgavome naujų suvokimų, išminties ir gryno mokymo, kurį patyrėme tose žemėse, kuriose visa tai ir gimė.

Nepalas buvo dosnus visomis prasmėmis, o Tibetas parodė, kad tikrai tokios kelionės ne kiekvienam lengvai pasiekiamos. Kai kelias dienas vizų gavimas buvo pakibęs ant plauko buvo šiek tiek neramu, bet dėka nuostabios komandos, kurie saugojo ir lydėjo mus visos kelionės metu galiausiai Tibetas atsivėrė dovanodamas daugybę dovanų.

Tibeto turą pradėjome skrisdami virš Himalajų kalnų, pro langus pamatėme gražuolį Everestą. Aukščiausias pasaulio kalnas vis dar auga, tad su grupe juokavome, kad paauglys dar tikrai stiebsis į viršų.

Atskridome į Lashą ir nors antrą kartą lankiausi Tibete, bet sostinę mačiau pirmą kartą. Čia aplankėme švenčiausius sostinės vienuolynus, bei Dalai Lamos vasaros rezidenciją – Norbulingką. Dėl vyriausybės suvažiavimo į Tibeto sostinę, Potala taip ir liko neįgyvendinta svajone, bet jeigu likimas ir toliau bus dosnus būtinai dar čia sugrįšiu.

Tibete labai gilų įspūdį paliko buvimas Everesto bazinėje stovykloje. Gražuolis didžiausias pasaulio kalnas atsivėrė mums visu savo grožiu. Aukštis bazinėje stovykloje nejuokingai didelis, oras retas, bet kuo mažiau deguonies, tuo daugiau prana (dieviškosios energijos), tad visi tarsi apsvaigę nuo visos tos atmosferos sėmėm saujom į širdis euforinio džiaugsmo momentus.

Naktį praleidome bazinėje stovykloje ir ryte dar kartą grožėjomės didinguoju Everestu, kai rytmečio saulė apšviečia jį visame gražume.

Tibete aplankėme daugybę vienuolynų, tarp jų ir Samjė vienuolyną, kuris yra pats svarbiausias Tibeto budizme. Neapsakomai svarbi patirtis buvo visas šis buvimas.

Galiausiai vyšnia ant torto – šventoji Kailašo kora, kurią visi 17 piligrimų įveikėme savomis kojomis. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi mūsų grupe, kad mes visi tai padarėme, žinant, kad tikrai ne visiems taip sėkmingai pavyksta tai padaryti.

Tai mano antrasis švenčiausio pasaulio kalno ratas, kurį su Aukštybių palaiminimu sėkmingai įveikiau. Esu labai dėkinga visoms palankioms aplinkybėms, kurių dėka visa tai įvyko.

Tris savaites praleidusios su grupe ir išlydėjusius namo dar praleidau palaimintą savaitę Nepale, semdamos daugybę patirčių ypatingose Pharpingo vietose. Gyvenau vienuolyno teritorijoje, tad užmigdavau ir keldavausi klausydamasi vienuolių mantrų garsų sklindančių taip garsiai, tarsi jie visi sėdėtų mano kambaryje.

Ypatinga pažintis su šalia gyvenančiu tibetiečiu, su kuriuo nuo pat pirmo vakaro užsimezgė ypatingas ryšys ir kai jam išvykstant jis pasiūlė pasikeisti kontaktais paaiškėjo, kad jis yra Rinpoche, apėmė nuostaba ir dėkingumas, kad toks didis mokytojas apdovanojo savo draugyste, kuri tęsiasi ir iki šiol.

Nepale ypatinga akimirka buvo ir kai ieškojome slaptosios olos ir ją suradus lindome siaurais jos tarpekliais medituoti, tai visados pasiliks mano širdyje, kaip nepakartojami gyvenimo momentai.

Taip pat su bičiule leidomės į ilgą žygį vaizdingais Nepalo miškais ieškoti šventojo medžio aukštai kalnuose ir kai jį suradome supratome, kad didžiausias šventasis medis visgi yra širdyje, o sutemus žygį teko tęsti nakties tamsoje, kur tikrai realu sutikti tigrą ar dar kokį laukinį gyvūną.

O galiausiai paskutinę dieną Nepale aplankiau draugą vienuolį. Net neįsivaizduočiau ar įmanoma dar gražiau užbaigti beveik visą mėnesį trukusį šį ypatingą gyvenimo patyrimą.

Kaskart tai sakau, bet iš tokių kelionių negrįžtama tokiu pat. Tai gyvenimą keičiančios, transformuojančios ir neaprėpiamus dvasinius turtus dovanojančios patirtys.

Nepalas/Tibetas, 2025
Giedrė